Jei kasmet Velykos prasideda nuo dilemos „ar tikrai tie dažai nepavojingi?“ – šis straipsnis kaip tik tau. Kiaušinių marginimas natūraliomis priemonėmis nėra naujovė – taip margino ir mūsų seneliai. Skirtumas tas, kad šiandien mes tai iš naujo atrandame: dėl sveikatos, estetikos ir noro švęsti tvariau. Taip, natūralus marginimas reikalauja kiek daugiau laiko ir kantrybės. Kartais kiaušiniai mirksta per naktį, kartais spalva nustebina (ne visada taip, kaip tikėjaisi). Bet tas netikėtumo džiaugsmas ir švelnios, „gyvos“ spalvos – tikras Velykų ritualo grožis. O svarbiausia – nulupus kiaušinį, viduje tavęs nelauks spalvotas baltymas ar cheminis poskonis.

Velykos be margučių – kaip pavasaris be saulės. Spalvoti kiaušiniai ant stalo atrodo kaip linksma puošmena, tačiau iš tiesų jie nuo seno buvo kur kas daugiau nei graži tradicija. Senosiose lietuvių papročiuose margučio spalva turėjo prasmę, linkėjimą ir net magišką reikšmę. Pasirinkta spalva galėjo simbolizuoti sveikatą, derlių, meilę ar sėkmę – o per žaidimus, burtus ir spėjimus tapdavo savotiška pavasario „pranašyste“.

Velykos lietuvių kultūroje – ne tik margučiai, bobos ir šventinis stalas. Tai ir ypatingas laikas, kai, pasak senolių, atsiveria „ženklai“ apie būsimus metus: sveikatą, derlių, šeimos laimę, net orus. Nors šiandien į prietarus žvelgiame su šypsena, daugelis jų slepia gilią simboliką – ryšį su gamta, ciklais, bendruomenės vienybe.