Vilniuje daugiau nei du dešimtmečius dirbantis katafalko vairuotojas Jaroslavas Kavšin atskleidžia, ką reiškia kasdieniai susitikimai su mirtimi ir kokie iššūkiai laukia jo darbe, dirbant su mirusiųjų kūnais. 49-erių vyras pasakoja apie savo patirtį, psichologinius iššūkius ir atskleidžia, ką iš tikrųjų reiškia būti šios ypatingos paslaugos dalimi.
Nuo gaisrinės iki laidojimo paslaugų sektoriaus
Pirmiausia Jaroslavas atskleidžia, kaip jis atsidūrė katafalko vairuotojo kelyje. Buvęs gaisrininkas ir viešbučio sektoriaus darbuotojas, 2003 metais nusprendė priimti darbo pasiūlymą laidojimo paslaugų centre. Tai buvo atsitiktinis pasirinkimas, tačiau jis puikiai įsikūrė šiame darbe, kuriame psichologinė ištvermė ir pagarba mirusiems yra svarbiausi.
Darbas su kūnais – daugiau nei tik vairavimas
Jaroslavas pasakoja, kad jo darbo diena susideda iš dviejų dalių: ūkiniai reikalai ir kūnų pervežimas, o vėliau – „tvarkingesnis“ darbas, ruošiant automobilius ir katafalkus. Jis pabrėžia, kad higiena ir švara čia yra esminiai dalykai: „Automobilis turi būti visada švarus. Jei jis purvinas, tai ne tik nesutinka su įmonės įvaizdžiu, bet ir gali sukelti neigiamų reakcijų.“ Taip pat svarbu pasirūpinti, kad automobiliai būtų švarūs, o vidus – tvarkingas.
Jaroslavas pastebi, kad dirbant šį darbą, bendravimas su žmonėmis ir kūnų paėmimas įvairiose situacijose yra ne mažiau svarbu nei pats vairavimas. Kai kūnai randami ne tik lovoje, bet ir vonioje, vandenyje ar po negyvais incidentais, reikia prisitaikyti prie kiekvienos aplinkybės. Jis pabrėžia, kad baimės nėra, tačiau „kvapų negali priprasti“. Darbas su tokiomis situacijomis reikalauja ypatingos psichologinės ištvermės ir pasiryžimo.
Įsimintini momentai darbe
Jaroslavas pasakoja, kad vienas pirmųjų paėmimų buvo emociškai sunkus ir jam įstrigo atmintyje. Jis prisimena, kad pirmą kartą pamatė mirusį kūną, kuris buvo minkštas ir šiltas, o ne „kietas ir šaltas“, kaip jis tikėjosi. „Kvapai ir vaizdai šioje profesijoje yra neatsiejama dalis, tačiau pripratimo prie jų, pasak Jaroslavo, niekada nebus“, – atvirauja jis.
Darbas su suirusiais kūnais – didžiulė atsakomybė
Sunkiausi iššūkiai atsiranda tuomet, kai kūnai būna labai suirę arba sužeisti. „Vaizdai nemalonūs“, – prisipažįsta jis, tačiau tai dalis darbo. Pasak Jaroslavo, šie momentai būna itin retai, tačiau jie nepamirštami ir reikalauja didžiulės profesinės kompetencijos ir pasirengimo.
Pavyzdžiui, vieną kartą jis turėjo paimti supuvusį kūną, kurio veidas buvo supuvęs ir matėsi dantys bei smegenys. „Tai buvo vienas iš labiausiai nemalonių atvejų“, – pripažįsta jis.Psichologinė ištvermė ir kolegų pagalba
Laidojimo paslaugų centro direktoriaus pavaduotojas Stasys Guja pabrėžia, kad katafalko vairuotojai dirba ne tik su kūnais, bet ir su emocijomis. „Mes juos vadiname vadybininkais“, – sako jis. Pasak Gujos, darbe visada yra tam tikra įtampa, nes reikia nuolat stebėti eismą ir koordinuoti kolonas. Kiekvienas incidentas gali būti iššūkis, reikalaujantis greitos reakcijos ir gebėjimo susidoroti su įvairiais iššūkiais.
Mirusiųjų mirties aplinkybės – skirtingos ir šokiruojančios
Guja taip pat atskleidžia, kad mirusiųjų kūnai dažnai būna rasti neįprastose vietose, kaip tualetuose, virtuvėse ar dušų kabinose. Po šių incidentų palaikai suyra greičiau, o kvapai ir musės tampa neatsiejama darbo dalimi. Guja teigia, kad šioje srityje labai svarbu turėti stiprią psichologinę ir fizinę ištvermę.
Fiziniai iššūkiai – ne mažiau svarbūs
Viena iš fizinių darbo dalykų, pasak Stasio Gujos, – tai kūnų pernešimas ir pervežimas, kai jų svoris yra didelis. „Kartais tenka pasitelkti komandą ir kolegas, nes darbas su sunkiu kūnu gali būti fizinis iššūkis“, – paaiškina jis. Naudojant specialias priemones, pavyzdžiui, pirštines ir neštuvus, užtikrinama, kad kūnas būtų pervežtas saugiai ir tvarkingai.
Iššūkiai ir prasmė šioje profesijoje
Bendruomenės nariai, kurie netenka artimųjų, dažnai pripažįsta, kad katafalko vairuotojai atlieka labai svarbų darbą. Jaroslavas sako, kad šis darbas – tai paslauga, kuri yra ne tik reikalinga, bet ir reikalaujanti daug psichologinės ištvermės ir atsakomybės. „Jūs esate pirmieji, kurie susiduria su mirtimi. Jei ne jūs, niekas kitas to nepadarys“, – atvirauja Jaroslavas, pabrėždamas, kad viskas, ką jie daro, yra tam, kad padėtų žmonėms per sunkiausius gyvenimo momentus.
